Menu Close

Projektas „Gyvenu laisvai!“

„Vaje!“  komanda gilinosi į skirtingų tautų pasakas

2017-10-14
Š. m. spalio 13-osios popietę mūsų projekto komanda, kartu senųjų pasakų tyrinėtoja dr. Jūrate Šlekonyte,  susipažino net su septynių tautų pasakomis, svarstė, kurie jų personažai galėtų atsirasti būsimame pasakų parke.
Mokslininkė papasakojo, kad pasakos būna stebuklinės, buitinės, gyvulinės, literatūrinės, melų ir kt., tačiau susitikime jaunuoliai daugiausia dėmesio skyrė stebuklinėms pasakoms. Po susitikimo įspūdžiais  dalijosi „Verdenės“ gimnazijos moksleivės. Melitos Vilkevičiūtės nuomone, stebuklinės pasakos yra pačios turtingiausios ir įdomiausios, iš jų galima daugiausiai sužinoti apie skirtingas tautas.
O štai Ingrida Girdziušaitė sako: „Stebuklinės pasakos – tai pasakos, kurias esam kiekvienas girdėję. Jos populiariausios visame pasaulyje, tad norisi, kad ir pasakų parke būtų tie herojai, kuriuos lengviausia atpažinti, kuriuos nuo mažens pažįstam. Tiek mažam, tiek suaugusiam stebuklai lieka stebuklais. Jie visada traukia, domina ir užkabina.“ Ingridos teigimu, pasakų parkas kiekvienam dovanos po mažą stebuklą – juk bus galima ne tik skaityti apie stebuklus, bet ir pabūti tarp jų.
Susitikime jaunuoliai susipažino su tų tautų, kurių atstovų daugiausia gyvena Visagine, pasakomis, t.y., su lietuvių, latvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių ir vokiečių. Jie nagrinėjo lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“, latvių pasaką „Stiklo kalnas“, kuri turi net daugiau kaip keturis šimtus variantų. Taip pat  aptarė rusų pasaką „Koščėjus nemirtingasis“, ukrainiečių – „Žirnulis“, vokiečių – „Auksaplaukė“ ir kt.
Kaip pasakoja Emilija Dutkevičiūtė, jaunuoliai aptarė kiekvienos pasakos siužetą, personažus ir kaip juos vaizduoja dailininkai, skulptoriai. „Pasitaiko, kad kelios tautos turi labai panašių pasakų, tad kartais sunkoka pasakyti, iš kurios tautos viena ar kita pasaka kilo,“ – pastebi mergina. Šią situaciją išsamiau paaiškina Melita: „Iš pradžių pasakų niekas neužrašinėjo, ilgą laiką jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas – vienas pridėdavo tą, kitas aną, todėl atsirado skirtingos interpretacijos ir net veikėjai.“
Iš nagrinėtų pasakų Ingridai artimiausios, įdomiausios pasirodė pasakos apie Eglę žalčių karalienę ir Auksaplaukę, Melitą sudomino Žirnulis – mat tai buvo vienintelė pasaką, kurios anksčiau ji negirdėjo, o Emilijai itin patiko pasaka apie Kosčėjų.
„Kadangi gyvename daugiataučiame mieste, nuo seno girdim apie skirtingas tautybes, daugeliui mūsų šios pasakos buvo girdėtos ir gerai žinomos. Norėjosi dar labiau įsigilinti, kaip atsirado skirtingų pasakų herojai, kaip formavosi jų aplinka, savybės, – kalba Ingrida. – Su nekantrumu laukiame kito susitikimo, kai susipažinsim su mažiau žinomomis pasakomis, jų ypatumais.“
___________________________________________________________________________

 

Ruošiamės kurti pasakų parką

2017-10-01

Mūsų komanda pamažu, bet užtikrintai pradeda kelionę link užsibrėžto tikslo – pasakų parko įkūrimo. Pagal pirminę idėją naujasis parkas apjungs skirtingų Visagine gyvenančių tautų kultūras, bus patraukli laisvalaikio praleidimo erdvė miesto gyventojams ir svečiams.

Kaip paversti šį sumanymą realybe, š. m. spalio 2 d.  visaginiečiai aptarė su dizaineriu, architektu Vytautu Puzeru ir projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite.

„Tai buvo darbinis susitikimas. Išsiaiškinom užduotis, ką turim atlikti, kad įgyvendintume savo idėją,“ – pasakoja neseniai prie prie projekto „Gyvenu laisvai!“ prisijungusi Emilija Dutkevičiūtė.

„Dar nelabai aišku, kaip atrodys parkas, bet tai ką darom, įdomu, ir aš pasiruošus dirbti,“ – energingai nusiteikusi Marija Soboleva.

O darbų išties nemažai. Kaip žinia, Visaginas pasižymi tautų įvairove – čia gyvena net 43 tautybių žmonės. Jauniausiame Lietuvos mieste daugiausia rusų, lietuvių, baltarusių, lenkų,  ukrainiečių, totorių,  armėnų, vokiečių, tačiau kokių kitų tautybių atstovų dar galime čia sutikti? Būtent tai jaunuoliai turi išsiaiškinti iki kito susitikimo.

Be to, jaunuoliai turi išsirinkti po pasaką, jos veikėją ar trumpą siužetą. „Pirmoji į galvą šovusi mintis – pasaka „Raudonkepuraitė“. Turbūt tai buvo „ryškiausia“ mano vaikystės pasaka, geriausiai ją prisimenu, mat dažnokai ją sekdavo mama, močiūtė, o kai išmokau skaityti, neretai ir pati skaičiau būtent ją, – pasakoja Emilija. – Mūsų laukia susitikimai su mokslininkais, ekspertais. Jie padės atrinkti pasakas, kurių veikėjai ar siužetai atsiras parke.“

Kaip paaiškėjo dalyvaujant ankstesniame susitikime su mitologe, folkloriste dr. Daiva Vaitkevičiene, skirtingose tautose tos pačios pasakos skiriasi. Pavyzdžiui, Lietuvoje populiari pasaka „Eglė žalčių karalienė“ taip pat žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje. Taigi, iki kito susitikimo turime surasti ir perskaityti visas šios pasakos versijas.

Dar viena užduotis, tekusi projekto komandai, – įdėmiai apžiūrėti gimtąjį miestą, pagalvoti, kur būtų galima pasakų parką įkurti, ir tas vietas nufotografuoti.

___________________________________________________________________________

 

Ruošiamės kurti pasakų parką

2017-10-01

Mūsų komanda pamažu, bet užtikrintai pradeda kelionę link užsibrėžto tikslo – pasakų parko įkūrimo. Pagal pirminę idėją naujasis parkas apjungs skirtingų Visagine gyvenančių tautų kultūras, bus patraukli laisvalaikio praleidimo erdvė miesto gyventojams ir svečiams.

Kaip paversti šį sumanymą realybe, š. m. spalio 2 d.  visaginiečiai aptarė su dizaineriu, architektu Vytautu Puzeru ir projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite.

„Tai buvo darbinis susitikimas. Išsiaiškinom užduotis, ką turim atlikti, kad įgyvendintume savo idėją,“ – pasakoja neseniai prie prie projekto „Gyvenu laisvai!“ prisijungusi Emilija Dutkevičiūtė.

„Dar nelabai aišku, kaip atrodys parkas, bet tai ką darom, įdomu, ir aš pasiruošus dirbti,“ – energingai nusiteikusi Marija Soboleva.

O darbų išties nemažai. Kaip žinia, Visaginas pasižymi tautų įvairove – čia gyvena net 43 tautybių žmonės. Jauniausiame Lietuvos mieste daugiausia rusų, lietuvių, baltarusių, lenkų,  ukrainiečių, totorių,  armėnų, vokiečių, tačiau kokių kitų tautybių atstovų dar galime čia sutikti? Būtent tai jaunuoliai turi išsiaiškinti iki kito susitikimo.

Be to, jaunuoliai turi išsirinkti po pasaką, jos veikėją ar trumpą siužetą. „Pirmoji į galvą šovusi mintis – pasaka „Raudonkepuraitė“. Turbūt tai buvo „ryškiausia“ mano vaikystės pasaka, geriausiai ją prisimenu, mat dažnokai ją sekdavo mama, močiūtė, o kai išmokau skaityti, neretai ir pati skaičiau būtent ją, – pasakoja Emilija. – Mūsų laukia susitikimai su mokslininkais, ekspertais. Jie padės atrinkti pasakas, kurių veikėjai ar siužetai atsiras parke.“

Kaip paaiškėjo dalyvaujant ankstesniame susitikime su mitologe, folkloriste dr. Daiva Vaitkevičiene, skirtingose tautose tos pačios pasakos skiriasi. Pavyzdžiui, Lietuvoje populiari pasaka „Eglė žalčių karalienė“ taip pat žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje. Taigi, iki kito susitikimo turime surasti ir perskaityti visas šios pasakos versijas.

Dar viena užduotis, tekusi projekto komandai, – įdėmiai apžiūrėti gimtąjį miestą, pagalvoti, kur būtų galima pasakų parką įkurti, ir tas vietas nufotografuoti.

___________________________________________________________________________

 

Kodėl svarbios ir reikalingos pasakos

2017-06-10
Gyvenime tenka išgirsti sakant „gyvenimas kaip pasaka“, „nebūk kaip tas trečias brolis“ ir įvairių kitų pasakymų, kai minimos pasakos ar jų personažai. Taigi, ką žinome apie pasakas, kokia jų prasmė? Į šiuos klausimus Komanda „Vaje!“ ieškojo atsakymų kartu su lietuvių mitologe, folkloriste dr. Daiva Vaitkevičiene ir projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite.
Kaip pasakoja jaunuoliai, pasirodo, pasakos atsirado iš mitų. „Pasaka – tai tarsi šiuolaikinis mitas,“ – sako Marija Soboleva. Anot jos bendramokslės Anastasijos Bajevos, žmonės mitų ir pasakų griebdavosi tuomet, kai negalėjo suprasti, paaiškinti tam tiktų dalykų, reiškinių, kurie jiems atrodė neįtikimi.
Daugelis komandos narių teigė, kad  šiandien pasakos yra nepelnytai primirštos, daugiausia skaitomos tik vaikystėje. „Aš, kaip ir daugelis kitų, pirmiausia, pasakas sieju su vaikyste. Dabar jų nebeskaitau, bet, panašu, kad dalyvaujant projekte „Gyvenu laisvai!“, teks vėl jas prisiminti. Šaunu, nes jos sukelia pačius šilčiausius jausmus,“ – sako Ingrida Girdžiušaitė iš „Verdenės“ gimnazijos.
O štai toje pačioje gimnazijoje besimokanti Gustė Burneikaitė tikina, kad jos namuose itin daug pasakų knygų ir kartais kyla noras jas atsiversti, vėl mintimis nusikelti į vaikystę, prisiminti jas skaičiusius žmones, kartu su jais praleistą laiką.
„Kiekvienam pasakos šį tą reiškia – daugiau ar mažiau. Manau, kad jos turi įtakos mūsų ateičiai, kokie mes užaugsim, – mintimis dalijasi Gustė. – Daugelis klaidingai galvoja, kad pasakos tik vaikams. Sunku paaiškinti, kodėl suaugusieji neskaito pasakų:  galbūt jos pabosta, atrodo pernelyg paprastos, tačiau net užaugus iš jų galima daug pasimokyti.“
„Iš pasakų galima pasisemti meilės, draugiškumo, gerumo, išminties,”  – įsitikinusi Marija. Nors pasakos padeda apsispręsti, pasirinkti, kaip toliau elgtis, tačiau, anot Ingridos, vaikystėje dažniau susitelkiam į jų grožį, o ne mokomąją funkciją.
Kalbinti jaunuoliai noriai prisiminė ir vardijo savo vaikystės pasakas. Anastasija labiausiai mėgo rusų liaudies pasaką „Kolobok“ („Pagrandukas“), Marijai itin patiko pasakos „Šaltukas“ ir „Bjaurusis ančiukas“. O štai Gustei atmintin įsirėžė pasaka „Vištytė ir gaidelis“, Ingridai – „Auksinė žuvelė“.
Jaunuoliai išsamiau ėmė tyrinėti pasakas, aiškintis jų prasmę po to, kai nusprendė gimtajame mieste įkurti skirtingų, čia gyvenančių tautų pasakų parką.
___________________________________________________________________________

 

Ieškojimų kelyje

2017-04-16

Rodos, jungtinę komandą „Vaje!“ pagavo toks entuziazmas, kad nesvarbu – savaitgalis ar atostogos, mintys vis sukasi apie projektą ir ką įdomaus, prasmingo jame dalyvaujant nuveikti. Visus savo sumanymus praėjusį pirmadienį (balandžio 10 d.) jaunuoliai aptarė su projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite.

Iš pradžių buvo svarstoma mintis kurti filmą, skirtą pažvelgti į gimtąjį miestą jo gyventojų ir retokai čia užklystančių turistų akimis. Kiek vėliau jaunuoliai susimąstė: pirmajame projekto „Gyvenu laisvai!“ etape visaginiečiai taip pat kūrė filmą, tai galbūt šįkart išbandom ką nors naujo? Ir štai vieną sekmadienį susibėgę krūvon jaunuoliai ėmė dalintis mintimis, vardyti viską, kas tuo metu užplaukė ant liežuvio galo, ir taip gimė keli nauji sumanymai.

Kaip pasakoja Erika Čirikaitė iš Visagino „Verdenės“ gimnazijos, jaunuoliai svarstė Visagine įrengti didelį ir išskirtinį atrakcionų parką, tačiau tam reikia itin daug lėšų, todėl ši idėja atrodo sunkiai įgyvendinama. Jie taip manė, kad būtų šaunu įrengti interaktyvų muziejų, panašų į Koperniko mokslo centrą Varšuvoje.

Vis dėlto daugiausiai jaunimo simpatijų sulaukė idėja įrengti pabėgimo, išsilaisvinimo kambarį (Quest Room), iš kurio norint ištrūkti, tektų atlikti įvairias, su atomine elektrine susijusias užduotis. „Tai ne tik patraukli, bet ir reali idėja. Ji daugeliui patiko, dėl jos nekilo didesnių ginčų,“ – sako Aleksej Saržan iš Visagino „Atgimimo“ gimnazijos.

Jaunuoliai tiksliai net nepamena, kas šios idėjos autorius: ji gimė visiems kartu diskutuojant. Vienas pasiūlė idėją sieti su atomine elektrine, kitas – rinktis nuotykius, dar kitas manė, kad reikia šiurpuliukų bei azarto, ir tuomet kažkas ištarė: „Tai kuriam pabėgimo kambarį“.

Kol kas jaunuoliai svarsto ir galutinio sprendimo dar nepriėmė. Kaip pastebi Ingrida Girdziušaitė iš „Verdenės“ gimnazijos, norisi, kad pasirinkta idėja padėtų į Visaginą pritraukti turistų iš aplinkinių miestų ar net kitų valstybių, leistų įrodyti, kad šis miestas gali gyvuoti ir be atominės elektrinės, atkreiptų dėmesį į jo problemas ir kaip galima jas spręsti.

Balandžio 10 d. vykusiame komandos „Vaje!“ susitikime taip pat dalyvavo Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklos, kuri irgi norėtų įsitraukti į projektą „Gyvenu laisvai!“, atstovai.

___________________________________________________________________________

Spektaklis „Nerūkas“ nepaliko abejingų visaginiečių

2017-03-22

Šį pirmadienį (kovo 20 d.) mūsų gimnazijoje lankėsi Švenčionių rajono jaunimas, kuris kartu su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi ir aktoriumi Tadu Gryn pristatė spektaklį „Nerūkas“ apie žydų tautos likimą, patyčių, susvetimėjimo, požiūrio vieni į kitus problemas. Spektaklį stebėjo jaunimas net iš keturių Visagino mokyklų.

Paskatino susimąstyti

„Spektaklis labai patiko ir paliko didelį įspūdį. Nustebino mokinių vaidyba, viskas buvo labai gerai atlikta. Spektaklio idėja, jos pateikimas privertė susimąstyti, jam pasibaigus dar ilgai kalbėjomės apie neapykantą, jos priežastis, – pasakoja Ingrida Girdziušaitė iš Visagino „Verdenės“ gimnazijos. – Patyčios dėl kitos tautybės yra itin aktuali tema, ypač tokiame daugiataučiame mieste kaip Visaginas.“

Anot Ingridos, jaunimo nuomone, neapykantos kitai tautai priežasčių gali būti daug: kitų žmonių spaudimas, šalių nesutarimai, senos nuoskaudos, tačiau dažniausiai – tai politinės priežastys.

Jekaterina Sergejeva iš Visagino „Atgimimo“ gimnazijos taip pat tikina, kad ją sujaudino spektaklyje atskleista istorija, kai žydų vaikinas tapo patyčių auka. „Manau, kad pagrindinės patyčių priežastys yra kitoks mąstymas, požiūris, elgesys, gyvenimo būdas,“ – svarsto mergina.

Švenčionių rajono jaunimo spektaklį giria ir Jovita Juršėnaitė bei Erika Čirikaitė iš „Verdenės“ gimnazijos. „Labai rimtas spektaklis, galbūt net ne kiekvienas galėtų tokį suprasti ir juo labiau kitiems parodyti. Jis labai įtraukia, nes jo veikėjai tokio pat amžiaus kaip ir mes, veiksmas vyksta mums gerai žinomoje aplinkoje – mokykloje, nagrinėjamos temos yra mums aktualios temos,“ – mintimis dalijasi Jovita.

O štai Erika atkreipia dėmesį, kad „tik prasidėjus spektakliui buvo labai daug neaiškumų: kodėl rankos juodos, kodėl iš pagrindinio veikėjo šaipomasi… Artėjant kulminaciniam taškui, viskas tapo aišku. Šis spektaklis turi labai gilią prasmę, o aktoriai iš tiesų labai gerai atliko savo vaidmenis, perdavė emocijas ir jausmus.“

Kaip spręsti patyčių problemą?

Kalbinti jaunuoliai tikina, kad patyčių, neapykantos problema itin aktuali, skaudi, kurią nelengva įveikti. „Sunku atsakyti, kaip spręsti patyčių problemą. Man atrodo, kad tiems, kurie tyčiojasi, trūksta dėmesio, todėl galbūt jiems reikia daugiau jo skirti, tačiau reikia kalbėtis, dirbti ir su tais, iš kurių tyčiojamasi, kurie mato patyčias, bet nieko nedaro ir taip jos dar labiau plinta,“ – svarsto Jovita.

Siekiant, kad patyčių būtų mažiau, Jekaterina taip pat siūlo daugiau kalbėtis: „Kartais tai nelengva, nepatogu, bet gali padėti išvengti ilgalaikių pasekmių. Manau, kad sunkiausia, kai susiduriama su grupinėmis patyčiomis: prieš tave visa grupė, tad tu jautiesi vienas, silpnas“

Anot pašnekovių, toks spektaklis, kokį pastatė Švenčionių rajono jaunimas, gali būti vienas iš būdų patyčių, susvetimėjimo problemoms spręsti. „Manau, kad jis turėtų paveikti, paskatinti susimąstyti tuos, kurie tyčiojasi,“ – sako Jekaterina. „Iš jo galima pasimokyti tolerancijos, pagarbos, drąsos ir kantrybės,“ – priduria Erika.

Kalbinti jaunuoliai mano, labiausiai patyčios paplitusios tarp paauglių. „Paauglystėje dažnai būna draugų grupelės: jei tu draugas – palaikau, jei ne – pašiepiu. Vėliau šiek tiek iš to „išaugama“,“ – mano Jovita.

___________________________________________________________________________

Po mokymų pasijutome komanda

2017-03-08

Pirmąjį pavasario savaitgalį (kovo 3–4 d.) jaunimas iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų dalyvavo komandos formavimo mokymuose kaimo turizmo sodyboje „Miškiniškės“ (Ignalinos r.). Užsiėmimus vedė jaunimo politikos ekspertas Marius Ulozas.

Jaunuoliai tikina, kad po mokymų tapo viena komanda, yra pasiruošę kartu dirbti ir siekti bendrų tikslų. „Mokymai pavyko puikiai, įvairios veiklos padėjo sugriauti barjerą tarp „Verdenės“ ir „Atgimimo“ jaunimo,“ – pasakoja Melita Vilkevičiūtė iš „Verdenės“ gimnazijos. Anot merginos, jau po pirmų užduočių ėmė tirpti „šaltukas“ tarp skirtingų gimnazijų jaunimo, keitėsi santykiai.

Vieni kitų nepažino, buvo sunku susitarti

„Anksčiau trūko tarpusavio supratimo, nepavykdavo susitarti, ką ir kaip darom. Visi žinojo, kad turim dirbti kaip komanda, ir nervinosi, kad tai nepavyksta. Rengiant ir pristatant idėjas buvo daug chaoso. Buvo ir tokių jaunuolių, kurie svarstė, galbūt taip dirbti per sunku, galbūt apskritai viską mesti,“ – sako Melita.

Iki mokymų daugelis projekto dalyvių net nepažino savo komandos narių iš kitos gimnazijos. „Iki mokymų beveik nebendravau su mokiniais iš kitos gimnazijos. Buvau pažįstama su 2 mergaitėmis, bet mes nedraugavome, nedirbome kartu. Idėjų pristatymui gal mes ir ruošėmės „kartu“, bet kartu kaip viena komanda nedirbome,“ – pripažįsta Simona Tarasenko iš „Atgimimo“ gimnazijos.

Simonai pritaria ir jos bendramokslis Aleksej Saržan. Vaikinas pasakoja, kad ruošiantis idėjos „Visaginas mūsų ir kitų akimis“ pristatymui, jis susipažino tik su keliais jaunuoliais iš „Verdenės“ gimnazijos. „Man atrodo, kad po mokymų bus daug lengviau dirbti: dabar visi vieni kitus gerai pažįstam, beveik draugai esam,“ – sako jis.

„Mokymuose pabendravom, atradom, kas tarp mūsų bendro, pavyzdžiui, bendri pažįstami, tie patys pomėgiai. Kai vieni kitus dar geriau pažinsim, turbūt atrasim ir daugiau panašumų, – mintimis dalijasi Melita. – Po dviejų kartu praleistų dienų neliko žmogiškųjų kompleksų, pavyzdžiui, kad bijai kažką pasisakyti. Atsirado vienos bendros komandos pojūtis, o kai pamatėm, kad galim susitarti, kilo noras eiti tolyn, kartu veikti. Dabar mums svarbu „nepamesti“ to bendrumo jausmo, vėl nepradėti dalintis į dvi grupes. Kai matai, kad „klijuojamės“, gimsta ir azartas, noras varžytis su kitomis komandomis.“

Kas pasikeitė?  

 „Anksčiau sėdėdavom grupėmis pagal mokyklas, per mokymus pradėjom „maišytis“ ne tik atlikdami užduotis, bet ir laisvu laiku, eidami pietauti, – pasakoja Melita. – Bent jau man daugiausiai minčių kilo po žaidimo, kai pasiskirstę į mažesnes grupes, bandėm uždirbti kuo daugiau „pinigų“. Šis žaidimas padėjo suprasti, kad esam viena komanda, kad turim elgtis taip, kad ne keliems, bet visiems būtų gerai.“

Jaunuoliai optimistiškai žvelgia į ateitį. „Per mokymus pabandėm dirbti kartu, siekti bendrų tikslų ir mums puikiai pavyko. Jeigu ten buvom viena komanda, darėm viską kartu, tai reiškia, kad toliau bus tik geriau,“ – mano Simona.

Anot Aleksejaus, svarbiausia, kad visi komandos nariai jaustųsi gerai, būtų pozityviai nusiteikę ir turėtų skirtingų įgūdžių. „Manau, iš pradžių buvo „ai, su tuo nenoriu dirbti, su tuo nenoriu bendrauti“. Dabar lengviau, žmonės patys sako „aš fotografuosiu“, „aš noriu būti lyderiu“ ir panašiai,“ – pasakoja vaikinas.

Geriausio tikisi ir Erika Čirikaitė iš „Verdenės“ gimnazijos: „Manau, viskas bus gerai. Dabar jaučiamės kiekvienas svarbus, išmokome vieni iš kitus išklausyti, žinom, kad patys būsim išklausyti.“

Jaunuoliai suvokia, kad norint dar labiau susibendrauti, sustiprinti tarpusavio ryšį, vertėtų daugiau laiko praleisti kartu ne tik dalyvaujant projekte, bet ir laisvalaikiu. Tad nieko nelaukęs Andrius Bursovas iš „Verdenės“ gimnazijos pakvietė visus norinčius š. m. balandžio 1 d. savanoriauti Visagino pusmaratonyje. „Būtų tikrai smagu. Jei tik pavyks, norėčiau dalyvaut,“ – tikina Melita.

Siūlo, kaip įtraukti jaunimą į miesto gyvenimą

Mokymų metu jaunuoliai išbandė įvairias komandos formavimo užduotis, žaidimus. Pasiskirstę į nedideles grupeles, jie kūrė ir atliko mokymų himną, suko galvas, kaip informuoti bendruomenę apie savo dalyvavimą projekte, kūrė vaizdo filmukus, „gyvą“ skulptūrą „jaunas žmogus Visagine“ ir t.t.

Kaip pasakoja Erika, mokymų dalyviai taip pat sugalvojo penkias idėjas, kaip skatinti jaunimą aktyviau dalyvauti Visagino bendruomenės gyvenime. Jaunuoliai siūlo surengti geriausios idėjos konkursą Visaginui tobulinti, aktyviau įtraukti jaunąją kartą į miesto renginių organizavimą, kad šie labiau atitiktų jos poreikius, sulauktų didesnio susidomėjimo. Jaunimo nuomone, taip pat vertėtų sukurti programą, pagal kurią aukštesniųjų klasių mokiniai galėtų praktiškai išbandyti įvairias profesijas. Pavyzdžiui, jei ateityje nori tapti odontologu, gali vieną savaitę praleisti odontologijos klinikoje ir įsitikinti, ar ši profesija tau tinka.

Jaunimas taip pat norėtų deleguoti savo atstovą į miesto tarybą. Jis taip pat mano, kad vertėtų organizuoti paskaitas-diskusijas ar stovyklas, skirtas motyvuoti jaunimą savanoriauti, būti aktyvesniais. „Manau, komandoje dar kartą aptarsim šias idėjas ir ieškosim būdų perduoti jas savivaldybės atstovams,“ – sako Erika.

„Visagino jaunimas gana aktyvus, daug kur dalyvauja, tačiau jam trūksta paskatinimo veikti, kurti. Dabar jaunuoliai daug ką daro dėl savęs, nes jiems tai patinka, bet juk būtų galima stengtis dėl visų, kad pasijustų reikalingi visam miestui,“ – sako Erika.

 Už paramą organizuojant komandos formavimo mokymus dėkojame UAB „Visagino linija“ ir Visagino savivaldybei.

___________________________________________________________________________

Išsirinkom tris idėjas

2017-02-28
Penktadienį (vasario 24 d.) jungtinė jaunimo komanda „Vaje!“ iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų pristatė penkias savo sugalvotas idėjas, kaip geriau pažinti savo miestą ir patraukliai, įdomiai kitiems jį pristatyti. Prasidėjus renginiui, virpuliukas ir nerimas, ar viskas pavyks kaip suplanuota, kaipmat išgaravo – susirinkusieji džiaugėsi kūrybiškais jaunimo pasirodymais, atsakingu požiūriu į savo miestą, jo problemas.
Renginyje dalyvavo ir jaunimo idėjas aptarė, pakomentavo žurnalo „Valstybė“ vyriausiasis redaktorius Eduardas Eigirdas ir žurnalistė, TV laidų vedėja Indrė Makaraitytė. Renginį vedė vienas projekto „Gyvenu laisvai!“ iniciatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Kaip į Visaginą žvelgia jo gyventojai ir svečiai?
Jaunuoliai nusprendė, kad dvi idėjas pristatys „Atgimimo“ gimnazijos, dvi – „Verdenės“ gimnazijos jaunuoliai, o vieną – visi kartu. Dirbdami kartu visaginiečiai nusprendė išsiaiškinti, kaip į Visaginą žvelgia jo gyventojai ir miesto svečiai.
„Kalbinom Visagino gyventojus, taip pat trumpam čia atvykusius asmenis iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio – Vokietijos, Rumunijos, – pasakoja Jekaterina Sergejeva iš Visagino „Atgimimo“ gimnazijos. – Daugelis pašnekovų teigė, kad mūsų miestas jiems patinka, nes yra gražus, ramus, tačiau jie paminėjo ir nemažai jame egzistuojančių problemų.“
Anot Jekaterinos, daugelis teigė, kad pagrindinė miesto problema – darbo vietų trūkumas, todėl žmonės emigruoja.  Buvo manančių, kad Visagine per mažai kultūrinių renginių, kad jame reikėtų teatro. „Kai kuriems atrodė, kad pas mus per mažai restoranų, užsiėmimų jaunimui, tačiau šios problemos yra ir kituose mažesniuose miestuose,“ – tęsia Erika Čirikaitė iš „Verdenės“ gimnazijos.
„Pakalbinom apie dvidešimt žmonių, tačiau pristatymas turėjo būti trumpas, todėl panaudojom tik nedidelę dalį medžiagos. Tai pastebėjo ir ekspertai, anot jų, nutraukėm filmuką įdomiausioje vietoje,“ – prisimena Jekaterina. – Šiai idėjai pristatyti taip pat sukūrėme ir atlikome dainą apie Visaginą.“
Visagino gyvenimas po atominės elektrinės uždarymo
Visaginas nuo seno žinomas kaip atominis energetikų miestas. Atominės elektrinės uždarymas paveikė daugelį jo gyventojų, nemažai jų neteko darbo. „Verdenės“ gimnazistai nusprendė, kad šiai problemai panagrinėti reikia atskiro pristatymo.
Kad atskleistų niūrią situaciją darbo rinkoje, jie parengė mini spektaklį: Didžiojoje Britanijoje netikėtai susitinka du emigrantai, kurie, kaip paaiškėja, yra iš Lietuvos, vienas jų – iš Visagino. Bendraudami jaunuoliai diskutuoja, kodėl taip sunku susirasti darbą gimtinėje, ką tai būtų galima pakeisti. „Anot ekspertų, idėja labai įdomi. Jei ją pasirinksim toliau vystyti, panagrinėsim daug daugiau su nedarbu susijusių problemų, pasiūlysim, kaip jas spręsti,“ – pasakoja Katerina.
Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui po pirmojo Visagino atominės elektrinės bloko uždarymo, miestas vis dar gyvena atominės šešėlyje, tačiau pamažu pradeda ieškoti savo naujojo „aš“, po truputį keičiasi. Kad galėtų geriau įvertinti šiuos pokyčius, „Verdenės“ gimnazijos jaunuoliai nusprendė žvilgterėti į Visagino miesto istoriją, architektūros ir kraštovaizdžio pokyčius, parengė ir pristatė nuotraukų pasakojimą. „Man atrodo, kad Visagine labiausiai pasikeitė mikrorajonai, buvo įdomu palyginti, kaip anksčiau atrodė mums gerai pažįstami namai, paplūdimys, vaikų žaidimų aikštelė, stadionas ir kitos vietos,“ – mintimis dalijasi Erika.
Margiatautis sporto miestas
Dar viena jaunimo idėja – pristatyti Visaginą kaip daugiatautį, daugiakultūrį miestą. „Čia gyvena ir savo tradicijas puoselėja net 43 tautybių žmonės. Pasirinkome pristatyti kelias iš šių tautų ir, apsirengę tautiniais rūbais, šokome ukrainiečių, baltarusių, rusų, totorių ir lietuvių liaudies šokius, – pasakoja Jekaterina. – Norėjome parodyti, kad mūsų mieste taikiai sugyvena skirtingos tautos, todėl per paskutinį šokį į sceną išėjo visos poros ir kartu jį užbaigė.“
Visagine susilieja ne tik skirtingos tautos, tradicijos, bet ir sporto šakos. „Nusprendėm sukurti vaizdo filmuką ir šiek tiek daugiau papasakoti apie mūsų mieste populiarias sporto šakas, tokias kaip tinklinis, krepšinis, akrobatika. Visaginas taip pat garsėja irklavimu – daugelis žino irkluotoją Jevgenijų Šukliną, tačiau, kai filmavom, buvo per šalta ir irklavimo treniruotės nevyko,“ – atvirauja Jekaterina. Pristatant šią idėją visus nustebino ir daug teigiamų emocijų suteikė akrobatiniai triukai.
Balsavimo rezultatai
 Pristačius ir aptarus jaunimo idėjas, atėjo laikas balsuoti ir kuo garsiau plojant išrinkti tris, labiausiai patikusias idėjas. Daugiausiai renginio dalyvių simpatijų ir palaikymo sulaukė jungtinė „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazistų idėja pažvelgti į gimtąjį miestą įvairių žmonių akimis, taip pat idėjos, skirtos panagrinėti bedarbystės problemą, pristatyti Visaginą kaip daugiatautį miestą. Iš šių idėjų jaunuoliai turi išsirinkti vieną, kurią toliau vystys ir kurs pasirinktą meno kūrinį.
„Po renginio trumpai apsitarėm, kad norėtumėte daugiau pasiaiškinti, kaip įvairūs žmonės žvelgia į Visaginą, tačiau galutinio sprendimo dar nepriėmėm, – pasakoja Jekaterina. – Manau, kad ši idėja labai plati, kad surinkus daugiau žmonių pasisakymų, bus paliestos ir bedarbystės, kultūrų įvairovės, sporto temos.“
Mergina prisipažįsta, kad iš pradžių buvo neramu, kaip seksis jaunuoliams iš skirtingų mokyklų kartu dirbti, tačiau, panašu, kad jie po truputį susibendrauja. O štai Erika mano, kad labiau susibendravo tik tie, kurie kartu rengė idėjos pristatymą, anot jos, daugiau bendravimo bus tuomet, kai visi ims įgyvendinti vieną pasirinktą idėją.
___________________________________________________________________________

 

Kūrybinės paieškos

2016-12-05
Pasibaigus projekto „Gyvenu laisvai!“ pirmajam etapui, kuris buvo ypač sėkmingas mūsų gimnazistams – maloni žinia – projektas  tęsiasi! Šį kartą jame dalyvaujame su „Verdenės gimnazija“  Į pirmąjį susitikimą sugūžėjo gausus būrys būsimų projekto dalyvių – smalsių jaunuolių iš Visagino „Verdenės“ ir „Atgimimo“ gimnazijų. Su jaunimu diskutavo ir plačiau projektą, jo veiklas pristatė viena iš jo iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė.

„Daugiausia kalbėjome apie projektą ir kaip turime jam pasiruošti, ką nuveikti. Taip pat diskutavom, koks žmogus yra laisvas. Mano nuomone, laisvas žmogus yra tas, kuris gali daryti ką nori. Na, tiksliau: daryti tai, ką nori, bet neperžengti nusistovėjusių normų,“ – sako Lukas Ragauskas, „Verdenės“ gimnazijos mokinys. Panašiai galvoja ir Simona Tarasenko ir Jaketarina Sergejeva iš „Atgimimo“ gimnazijos. „Reikia atsakingai gyventi laisvai. Jei visi darys, ką nori, nebus tam tikrų ribų, tai pasaulyje bus chaosas,“ – įsitikinusi Jekaterina.
Jau po pirmojo susitikimo jaunuoliai suprato, kad kaip gyvenime, taip ir projekte, laisves lydi ir tam tikri įsipareigojimai, užduotys. Jaunuoliai kaipmat suskubo jas vykdyti, skirstytis, kas už ką bus atsakingas.
„Susikūrėme grupę „Facebook‘e“, kurioje diskutuojam ir renkam savo komandos pavadinimą. Pasiūlymų yra įvairių, pavyzdžiui, „Reaktorius“, „Karta Y“, „Naujoji karta“ ir kitų,“ – pasakoja Danas Kriaučiūnas, „Verdenės“ gimnazijos mokinys.
Be komandos pavadinimo jaunuoliams taip pat reikia sugalvoti ir komandos šūkį, logotipą, o svarbiausia – 5 idėjas, kaip patraukliai, įdomiai pristatyti savo gimtąjį kraštą. „Iki sausio mėnesio pabaigos turime sugalvoti 5 idėjas ir meniškus jų pristatymus. Tada visiems jas pristatysim ir pagal plojimus išrinksim tris geriausias. Dar vėliau iš jų išsirinksim vieną idėją, kurią toliau įgyvendinsim,“ – pasakoja Jekaterina. Anot merginos, idėjos gali būti pačios įvairiausios. Pavyzdžiui, pristatyti Visagine gyvenančias tautas, plačiau papasakoti apie visaginiečių sporto pasiekimus – juk garsusis kanojininkas Jevgenijus Šuklinas yra būtent iš Visagino.
Dar vienas sumanymas sukasi Luko galvoje. „Turiu idėją, bet jos dar neaptariau su kitais. Norėčiau paliesti labai skaudžią problemą ir pakalbėti apie darbo perspektyvas Visagine. Žmonės išvyksta iš Visagino, netenkame intelektualinio branduolio, kuris, kai veikė atominė elektrinė, buvo nemažas. Čia gimiau, užaugau, bet, kai matau, kaip aplinkiniai tik išvažiuoja, tampa ir man čia nebemiela,“ – mintimis dalijasi vaikinas.
Visaginiečiai tikina, kad šiame projekte labiausiai nori susipažinti su naujais, žinomais žmonėmis ir įgyti naujos patirties. „Žinau, kad anksčiau šiame projekte dalyvavo „Atgimimo“ gimnazijos mokiniai. Nors mūsų miestas nedidelis, artimiau su jais nebendravau, tai ir apie projektą nežinojau. Šis projektas atrodo įdomus, ypač gerai skamba, kad galėsim susitikti su įdomiais žmonėmis, galėsim patys pasirinkti, ką pagal savo idėją kurti. Norėčiau, kad tai būtų filmas arba spektaklis,“ – pasakoja Danas.
O štai Lukas ir Jeketarina apie projektą „Gyvenu laisvai!“ sužinojo kiek anksčiau – šį pavasarį. Jaunuoliams apie jį papasakojo vienas jo dalyvių – Ilja Davidovskij. „Kai pavasarį Ilja pasakojo, su kokiais žmonėmis susitinka, apie ką diskutuoja, klausiau: „O tai kodėl pas mus jie neatvažiuoja? Jei taip įdomu, kodėl pas save mūsų nepasikviečiat?“ Ir štai dabar patys dalyvausim šiame projekte, – džiaugsmingai kalba Lukas. – Projekte dalyvausim kaip jungtinė komanda iš „Verdenės“ ir „Atgimimo“ gimnazijų mokinių. Bus įdomu, kaip susilipdysim.“